Vilniaus Šv. Pranciškaus (Bernardinų) bažnyčia

Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai observantai, populiariai vadinami bernardinais, į Vilnių atkeliavo XV a. viduryje. Šiam aktyviam, judriam ir visoje Europoje liaudies pamėgtam ordinui palankus Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis 1469 m. fundavo šio ordino vienuolyno ir bažnyčios statybą valstybės sostinėje. Iš pat pradžių Vilniaus konventas tapo bernardinų ordino centru Lietuvoje ir šį statusą išlaikė iki XIX a. II p., kai vienuolynas caro valdžios įsakymu buvo uždarytas.

Pirmoji, greičiausiai medinė, Vilniaus bernardinų bažnyčia sudegė dar XV a. Apie 1490 m. vienuoliai pasistatydino naujus, šį kartą mūrinius, konvento pastatus, tačiau 1500 m. didžiąją dalį bažnyčios mūrų teko išardyti ir perstatyti. Remiant žymiausiems kunigaikštystės didikams ir Vilniaus miestiečiams pirmaisiais XVI a. dešimtmečiais pastatyta puiki gotikinė bažnyčia - viena didžiausių mieste ir neabejotinai viena gražiausių visoje kunigaikštystėje. Nors vėliau po gaisrų ir karų vienuoliams dar ne kartą teko remontuoti bei keisti atskiras statinio dalis, gotikinė bažnyčios architektūra išliko nedaug pakitusi iki mūsų dienų. Aukštų piliorių remiami krištoliniai ir tinkliniai skliautai, išlakūs smailiaarkiai langai, nišų ir arkelių ažūru mirgantis varpinės bokštas, santūriai iškilmingas, elegantišku profiliuotų plytų ornamentu puoštas bažnyčios fasadas ir dar daugybė senųjų meistrų išmonę liudijančių architektūros detalių iki dabar žavi šios bažnyčios lankytojus. Šventovės viduje, ant šiaurinės sienos išliko didelė dalis XVI a. pradžioje sukurtos sienų tapybos. Šios freskos – nepaprastai įdomus ir vienintelis palyginti gerai išlikęs gotikinės sienų tapybos pavyzdys Lietuvoje. Čia vaizdais įkūnytos idėjos glaudžiai siejasi su pranciškonų literatūriniais tekstais, perteikiančiais gilų pamaldumą kenčiančiam Jėzui ir troškimą juo sekti.  XVII – XVIII a. bažnyčios vidus buvo kelis kartus atnaujinamas, nuolat iš naujo puošti ir perstatinėti altoriai. Didžiausios rekonstrukcijos vyko atstatant šventovę po 1655 – 1661 m. karo su Maskva bei XVIII a. viduryje, kada Apšvietos epochos estetinėmis idėjomis susižavėję vienuoliai, siekdami sukurti šviesų, jaukų, meniškai vieningą ir stilingą altorių ansamblį, išgriovė visą ankstesnę vidaus įrangą. Vis dėlto, dalis senųjų paveikslų ir skulptūrų buvo išsaugota. Tarp jų – dvi didelės medinės Nukryžiuotojo figūros.

Tiesa, viena jų, buvusi Didžiajame altoriuje ir garsėjusi kaip stebuklinga, šiuo metu yra kitoje Vilniaus bažnyčioje, o kita – gotikinė – figūra po klajonių sugrįžo bernardinų globon ir dabar puošia koplyčios altorių. 1763 m. pradėtas formuoti naujasis altorių ir kitos interjero įrangos ansamblis pasižymėjo ne tik stilistiniu vieningumu, bet ir gerai apgalvotu kryptingumu – įvairiomis vizualinėmis priemonėmis buvo išskirtas ir akcentuotas Didysis altorius. XVI – XVIII a. Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje savo prižiūrimus altorius turėjo keletas Vilniaus amatininkų cechų. Nemažai tikinčiųjų, tarpe jų ir iš to meto visuomenės elito, jungė prie bažnyčios veikusios religinės brolijos, iš kurių svarbiausia buvo 1647 m. įvesta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolija, turėjusi šoninį privilegijuotą altorių. 1501 – 1864 m. prie mažosios (Šv. Onos) vienuolyno bažnyčios veikė ir bernardinų globojama Šv. Onos brolija, kurį laiką (su pertraukomis) čia glaudėsi Šv. Martyno, o XVIII a. - ir Šv. Barboros brolijos.

Vienuoliai taip pat globojo netoliese įsikūrusius moterų vienuolynus, pamokslavo, aukojo šv. Mišias Šv. Mykolo bažnyčioje. Bažnyčioje išliko unikali, XVIII a. pabaigoje freskomis ištapyta, koplyčia su klausykla ir komunijos langeliu, glaudžiai susijusi su buvusio Užupio bernardinių vienuolyno istorija. Kadangi Vilniaus bernardinų bažnyčia buvo itin populiari mieste, joje palaidota daug žymių Lietuvos didikų (išliko vertingi XVII a. paminklai Stanislovui Radvilai, Petrui Veselovskiui, Vladislovui Tiškevičiui), miestiečių. Vilniuje palaidotas ir palaimintasis Marionas iš Jeziorko, buvęs pirmasis 1467 m. įkurtos Lenkijos bernardinų provincijos vikaras.

1864 m. vienuolynas buvo likviduotas, bet parapinę bažnyčią perėmę dieceziniai kunigai išlaikė nepakitusius senuosius altorius ir daug bernardiniškojo meno paminklų. Tik sovietmečiu uždarius bažnyčią dauguma paveikslų, liturginių indų ir drabužių buvo išblaškyta po įvairias bažnyčias ir muziejų kolekcijas. Nuo 1994 m. į bažnyčią vėl grįžus šv. Pranciškaus Mažesniesiems broliams, palaipsniui restauruojami senieji altoriai, kuriasi ir naujos šios šventovės tradicijos.