Kretingos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Kretingos bažnyčia turbūt yra viena iš labiausiai žinomų ir mėgiamų Lietuvoje pranciškonų, anksčiau vadintų bernardinais, šventovių. Čia veikęs vienuolynas ilgiausiai veikė carinės Rusijos laikais, aktyviausiai išplėtė kultūrinę, šviečiamąją veiklą ir sielovados darbą prieš Antrąjį pasaulinį karą ir anksčiausiai atgaivino veiklą Atgimimo metais. Kretingos bernardinų bažnyčios istorija prasidėjo pirmaisiais XVII a. metais, kai  nuo miestelį ir dvarą valdęs LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija 1602 m. Kretingoje įsteigė Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių observantų, kitaip vadinamų bernardinais, vienuolyną. Etmono turtingumas bei išprusimas leido per keliolika metų pastatyti didelę ir puošnią mūrinę bažnyčią. Iki 1617 m. baigtos šventovės pasididžiavimu tapo įspūdingi vargonai, deja, neišlikę iki mūsų dienų. Kaip ir kitose to meto bernardinų šventovėse, bažnyčios architektūroje tarsi sugrįžo XVI a. gotikos stiliaus bruožai, kuriantys pastato senumo iliuziją. Tuo tarpu vėlyvojo renesanso ar manierizmo ir baroko bruožų turintis altorių ansamblis atspindėjo aiškią Katalikų Bažnyčios idėjų programą, anuomet aktualias teologines dogmas išreiškiančia paveikia vaizdų kalba. Šio ansamblio atgarsiai jaučiami ir dabar, kelis kartus atnaujintame bažnyčios viduje. Vėlesni  Kretingos dvaro savininkai Sapiegos taip pat rūpinosi bažnyčia ir vienuolynu, ypač po to, kai 1659 ir 1710 m. vienuolyną apiplėšė ir nuniokojo švedų kariuomenė. Sapiegos ne tik suremontavo pastatus, bet ir atnaujino didįjį altorių. Iki dabar išlikęs šis bažnyčios altorius iškalbingai byloja apie Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos išaukštinimą – biblinių protėvių apsupta ir angelų adoruojama Dievo Motinos figūra iškyla virš Nukryžiuotojo, o tarp pirmojo tarpsnio kolonų regime šv. Pranciškų ir šv. Dominyką, laikomus žmonijai Marijos siunčiamos globos ir užtarimo tarpininkais. Pro altoriaus kolonų ir skulptūrų ažūrą prasišviečia presbiterijos gilumoje pakabintas titulinis Apreiškimo paveikslas, turintis priminti nuolankų Marijos klusnumą Dievo valiai. Po šia didžiule drobe buvo puslankiu sustatyti vienuolių suolai, vadinamosios stalės, puoštos šventųjų bernardinų kankinių atvaizdais, perteikiančiais vienuolių nuostatą su romiu džiaugsmu priimti Apvaizdos siunčiamus kankinystės vainikus. Iš didžiųjų ordino šventųjų Kretingos bažnyčioje ypač išskirtas populiarusis pamokslininkas šv. Antanas Paduvietis, kuriam skirtas šoninis altorius švyti sidabrinių votų gausa. Kretingiškis šv. Antano paveikslas yra vienas garsiausių Lietuvoje ir nuo seno tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Paveikslo turinys, paremtas legenda iš šv. Antano gyvenimo, pasakojančia apie stebuklą su asilu, skelbia Kristaus buvimo Eucharistijoje dogmą, anuomet buvusią katalikų ir protestantų nuolatinės polemikos objektu. Ne mažiau įdomūs ir kiti altoriai, glaudžiai susiję su bernardiniškojo pamaldumo tradicija, tačiau šioje bažnyčioje verta atkreipti dėmesį ir į tokius senosios dailės paminklus, kokie jau retai besutinkami Lietuvos šventovėse. Pavyzdžiui, turbūt nė viena mūsų bažnyčia neturi gražesnių ir keistesnių už kretingiškes durų, kurių puošyboje Kristaus ir šv. Jono veidai, Marijos ir Jėzaus vardų monogramos, rožinio vėriniai, fundatorių herbai ir bajorų fizionomijos susipina į įmantrų ornamentą, lyg atspindintį žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo neišpainiojamą vienybę.
1908 m. pagal Krokuvos architekto Sławomiro Odrziwolskio projektą bažnyčia perstatyta. Pristatytos dvi šoninės navos, išmūrytas erdvus transeptas su puošniais frontonais. 1940 m. vienuolynas buvo uždarytas, o 1941 m. mieste kilęs gaisras smarkiai apnaikino bažnyčią ir vienuolyno pastatus. Vokiečių okupacijos metais grįžę pranciškonai trumpam atgaivino savo veiklą, bet 1946 m. vienuolynas vėl likviduotas, bažnyčia perleista dieceziniams kunigams. Tik 1989 m. rudenį Mažesnieji broliai grįžo į savo buvusią šventovę. 1991 m. jiems grąžintos ir vienuolyno patalpos.